Autonomijos įkūrimas ir panaikinimas

1919-1925 m. vadinami „medaus mėnesiu“ lietuvių ir žydų santykiuose, kadangi šiuo laikotarpiu žydai Lietuvoje turėjo kultūrinę autonomiją. 1920 m. sausio 10-ąją, Lietuvos vyriausybė priėmė įstatymą dėl žydų bendruomenių teisių apmokestinti savo narius mokesčiais, sukonkretinti žydų bendruomenių veiklos principai bei funkcijos. Bendruomenės turėjo išsirinkti savo tarybas, o jas tvirtino žydų reikalų ministerija. Visgi žydų autonomija buvo panaikinta 1926 m. kartu su Žydų ministerija, vietos žydų tarybos dar funkcionavo iki 1926 m. pavasario. Autonomijos panaikinimą sąlygojo eilė priežasčių, kurių esminė – tautinės žydų autonomijos ir nacionalinės Lietuvos valstybės prieštara, kadangi žydų autonomija stabdė valstybės centralizacijos stiprinimą.